Amžinoji neteisybė, apie kurią pacientai guodžiasi odontologams, yra kariesas, kuris priešus renkasi ne vien tik pagal įpročius ir gyvenimo būdą. Turbūt kiekvienas turime pažįstamą, kuris didžiuojasi, kad niekada nebuvo pas odontologą, nors tiesiog kartą per dieną prabraukia dantis dantų šepetėliu. Deja, daugumai tenka kovoti su kariesu.
Gydytoja odontologė Monika Pratapienė teigia, kad polinkis į dantų kariesą yra individualus ir nulemtas daugelio veiksnių. Vieni jų yra įgimti, jų pakeisti negalime. Pavyzdžiui, seilių kiekis ir sudėtis, apnašų susidarymo greitis, juose esančių mikroorganizmų aktyvumas. Įgimti yra ir dantų ypatumai – kaip jie išsidėstę dantų lanke, kokie yra paviršiaus nelygumai, cheminė struktūra. Skirtingas ir kiekvieno žmogaus genetinis polinkis į kariesą, taip pat bendriniai susirgimai, lemiantys burnos ertmės sveikatą.
Tačiau nereikėtų nusiminti, nes kai ką koreguoti vis dėl to galime. Pavyzdžiui, savo mitybos įpročius: angliavandenių suvartojimo kiekį ir dažnį, mikro ir makro elementų įsisavinimą. Be to, tik mes patys esame atsakingi už individualią burnos higieną: kaip kokybiškai kaskart nuvalome ant dantų paviršiaus susiformuojantį apnašą.
Klinikos „Dantų harmonija“ užsakymu atliktas tyrimas parodė, kad 29 proc. žmonių į odontologą kreipiasi tik pajutę skausmą. M.Pratapienė primena, kad skausmas – tai jau karieso komplikacija ir idealiu atveju ateiti pas odontologą turėtume gerokai anksčiau.
Jos teigimu, dalis pacientų patys kreipiasi dėl jautrumo terminiams (šalčiui/karščiui), cheminiams (saldumui/rūgštumui) ar mechaniniams (maistui pakliuvus į ertmę) dirgikliams. Tačiau labai dažnai pacientas dar nejaučia jokių simptomų, o gydymas jau reikalingas.
Savaiminis, ilgai trunkantis skausmas, dažnai pasireiškiantis vakare arba naktį, linkęs plisti per visą žandikaulį, jau yra karieso komplikacija, atsirandanti tada, kai pažeidimas pasiekia nervą ir sukelia jo uždegimą.
„Tokiu atveju vien plombuojant problemos išspręsti nepavyksta, reikalingas endodontinis gydymas, kurio metu pašalinamas infekuotas danties nervas“, – sako gydytoja. Ir čia pat priduria – jei žmonės kreiptųsi į gydytoją odontologą anksčiau, greičiausiai pakaktų dantį užplombuoti.
„Kad plomba tarnautų kuo ilgiau, gydytojas turi užtikrinti darbinio lauko sausumą bei tvirtą sukibimą su danties audiniais. Na, o pacientas savo ruožtu privalo daryti viską, kad neatsirastų naujų pažeidimų“, – sako M.Pratapienė. Dantis, kuris jau buvo plombuotas, tikrai gali sugesti kitame paviršiuje. Kaip to išvengti? Štai du pagrindiniai patarimai:
Laikytis geros individualios burnos higienos: valyti dantis bent 2 kartus per dieną (ryte ir vakare), naudoti tarpdančių šepetėlius arba dantų siūlą.
Laikytis subalansuotos mitybos principų ir režimo: vengti angliavandenių (cukraus turintys produktai turi kariesogeninį poveikį), atkreipiant dėmesį ne tik į jų kiekį, bet ir į vartojimo dažnį.
„Dažnai tenka susidurti su pacientais, kurie mano, jog senos plombos turi būti keičiamos tik tada, kai pradedami jausti kokie nors simptomai, pavyzdžiui, danties jautrumas, atskilę plombos kraštai. Noriu paneigti šį mitą“, – sako M.Pratapienė.
Gydytojos odontologės teigimu, faktorių, kurie signalizuoja apie būtinybę imtis plombuoto danties gydymo, yra ne vienas. Tai gali būti netiksliai atkurta anatominė forma, turinti įtakos kramtymo efektyvumui ir sąkandžio stabilumui; pigmentuoti plombos kraštai, rodantys jos susitraukimą, nesandarumą; aplink plombą matomas šešėlis – antrinis kariesas; kabantys, dantenas traumuojantys plombos kraštai; netamprūs tarpdančiai, kurie skatina maisto kaupimąsi, nuolatinį dantenos uždegimą, kišenės formavimąsi.
„Būtent tam, kad net ir tyliai vykstantys karioziniai procesai būtų aptikti pradinėje savo stadijoje, vizitai pas gydytoją odontologą rekomenduojami bent 1–2 kartus per metus. Taip pat rekomenduoju nepamiršti ir burnos higienisto, kuris, aptikęs dantų kariesą ar plombos pakitimus, nukreips tolesniam gydymui“, – reziumuoja gydytoja.
